VMT spektaklis | DĖDĖS IR DĖDIENĖS
A 2025-01-14 18:30
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilnius
Pagal Juozo Tumo -Vaižganto apysaką pastatytas spektaklis vertas tikro literatūros ir teatro gurmano dėmesio. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje vaidinanti aktorė Agnė Šataitė 2014 metais pelnė Auksinį scenos kryžių.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė taikliai pastebėjo, kad spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Severiją vaidinanti Agnė Šataitė verta Auksinio scenos kryžiaus už geriausią moters vaidmenį, nes „sukurti spektaklį Vaižganto teksto motyvais, kuris jaudintų, sukurti tokį žemišką, tikrą, liaudišką personažą šiandien, kai visi pasinėrę į neva civilizuotą pasaulį, be galo sunku“, - sakė žinoma teatrologė A.Girdzijauskaitė. “Agnė yra velnioniškai talentinga. Šitam spektakly ji atsiveria tuo , kas šiandien rečiausia scenoje - ji yra atvira, nuoširdi, temperamentinga, nesistengia būt primadona ir demonstruot savo grožio, kas labai dažnai nutinka dabarties scenoj”.
Pati Agnė Šataitė yra užsiminusi, kad Severiutė – yra vienas pačių brangiausių jos vaidmenų. O anšlaginis spektaklis "Dėdės ir dėdienės" rodo, kad žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros. „Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, kad teatre lietuviškos dramaturgijos trūksta, ir ypač - šiuolaikinės. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką mes turime“, - sako Agnė.
Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos. Ilgai brandintas režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.
Po spektaklio premjeros literatūrologas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis portale lrytas.lt rašė: „.Kažkas vis dėlto šiame spektaklyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katarsio patirtis. Galvodamas apie šias estetinio išgyvenimo akimirkas pirmiausia prisimenu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Mindaugo Capo kuriamas Rapolas Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji personažo stilizacija nepaneigia jame slypinčios „tamsiosios jėgos“, kuri ir žavi, ir baugina. Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.
Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Karolis Kasperavičius, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Vaidina:
Mykolas - Arvydas Dapšys
Severiutė - Agnė Šataitė
Mykoliukas – Karolis Kasperavičius / Vainius Sodeika
Geišė Rapolas - Mindaugas Capas
Dovydienė - Indrė Patkauskaitė
Dovydžiukas - Daumantas Ciunis
PREMJERA 2014 m. vasario 7, 8 d.
I dalies spektaklis (trukmė – 1 val. 30 min.)
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė taikliai pastebėjo, kad spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ Severiją vaidinanti Agnė Šataitė verta Auksinio scenos kryžiaus už geriausią moters vaidmenį, nes „sukurti spektaklį Vaižganto teksto motyvais, kuris jaudintų, sukurti tokį žemišką, tikrą, liaudišką personažą šiandien, kai visi pasinėrę į neva civilizuotą pasaulį, be galo sunku“, - sakė žinoma teatrologė A.Girdzijauskaitė. “Agnė yra velnioniškai talentinga. Šitam spektakly ji atsiveria tuo , kas šiandien rečiausia scenoje - ji yra atvira, nuoširdi, temperamentinga, nesistengia būt primadona ir demonstruot savo grožio, kas labai dažnai nutinka dabarties scenoj”.
Pati Agnė Šataitė yra užsiminusi, kad Severiutė – yra vienas pačių brangiausių jos vaidmenų. O anšlaginis spektaklis "Dėdės ir dėdienės" rodo, kad žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros. „Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, kad teatre lietuviškos dramaturgijos trūksta, ir ypač - šiuolaikinės. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką mes turime“, - sako Agnė.
Pasak režisierės Gabrielės Tuminaitės, apysaka „Dėdės ir dėdienės“ parašyta miestiečio, turinčio gerą skonį. Tai sąmoningas lietuviškos tapatybės suvokimas: tvirtai stovint ant žemės, tačiau be perdėto sentimentalumo. Spektaklio kūrėjai sako nesiekiantys tapti rašytojo žinovais: teatrui ima tai, kas yra įdomiausia, juos praturtina ir įkvepia. Taip repetuojant iškilo Mykoliuko ir Severiutės istorija – meistriškai apysakoje šalia viena kitos skambančios grožio, aistros ir begalinio liūdesio temos. Ilgai brandintas režisierės Gabrielės Tuminaitės darbas tapo kūrybinga ir šiuolaikiška anų laikų Lietuvos kultūros, tapatybės, kasdienio gyvenimo refleksija.
Po spektaklio premjeros literatūrologas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis portale lrytas.lt rašė: „.Kažkas vis dėlto šiame spektaklyje įvyko, sąmonėje išlieka šviesus įspūdis, net savotiška katarsio patirtis. Galvodamas apie šias estetinio išgyvenimo akimirkas pirmiausia prisimenu puikią kai kurių aktorių vaidybą. Manau, veiksmo gyvoji ašis ir jos pagrindas yra Mindaugo Capo kuriamas Rapolas Geišė. Jis ima gyventi visu tikrumu, komiškoji personažo stilizacija nepaneigia jame slypinčios „tamsiosios jėgos“, kuri ir žavi, ir baugina. Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Pavargę nuo nesibaigiančio informacijos srauto, spektaklyje žiūrovai kviečiami pailsinti dvasią: režisierė įsitikinusi – tai klasikos privalumas. „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant“, – sako Gabrielė Tuminaitė.
Kaip rašė pats Juozas Tumas-Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“. Pagal apysaką sukurtoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Karolis Kasperavičius, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška rašytojo ranka sukurti personažai, nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Vaidina:
Mykolas - Arvydas Dapšys
Severiutė - Agnė Šataitė
Mykoliukas – Karolis Kasperavičius / Vainius Sodeika
Geišė Rapolas - Mindaugas Capas
Dovydienė - Indrė Patkauskaitė
Dovydžiukas - Daumantas Ciunis
PREMJERA 2014 m. vasario 7, 8 d.
I dalies spektaklis (trukmė – 1 val. 30 min.)
Renginys | Data / Laikas | Renginio vieta | |
---|---|---|---|
VMT spektaklis | DĖDĖS IR DĖDIENĖS | A 2025-01-14 18:30 | Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilnius |
Renginys | VMT spektaklis | DĖDĖS IR DĖDIENĖS |
---|---|
Data / Laikas | A 2025-01-14 18:30 |
Renginio vieta | Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilnius |
VMT Premjera | KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO rež. Ch. Weise, pjesės aut. T.Williams VMT Premjera | KATĖ ANT ĮKAITUSIO SKARDINIO STOGO rež. Ch. Weise, pjesės aut. T.Williams Alytaus miesto teatras, Alytus VMT spektaklis | MASKARADAS VMT spektaklis | MASKARADAS Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius VMT spektaklis | MASKARADAS VMT spektaklis | MASKARADAS Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius VMT spektaklis | MISTRAS VMT spektaklis | MISTRAS Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilnius
Paieška nedavė rezultatų